žibulinis

žibulìnis, -ė adj. (2) 1. Š, Apž1891,22, Mrc kuris su žibučiais, blizgučiais, blizgantis: Su žibulìniais popierukais saldainės DrskŽ. Žibulinès skareles trina ant kaklo, nešioja kasdien Šmn. Nuog purvo žiba, žibulìnis [megztinis] pasdaris Pv. Pirkau eglutei žibulìnių poperų Vrn. Atvažiav[o] gražiais žibulìniais guzikais apsisegęs Vlk. Kad jau ateina ateina nuoteka žibuliniù veidu (apsiverkusi) Kb. Žibulìnę gyvatę reg[ėj]au Kb. Gluodeną Lietuvoje anksčiau žibuline ar varine gyvate vadindavo rš. Man neperka šilkų skarelių nei žibulinių šių kasnykėlių NS1306(Kp). 2. kuris žiba, spindi (apie akis): Anyta tik žibulkt savo žibulìnėm [akim] in martelę ir vėl žemėn nudelbia Prng.